BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Ko moko literatūra

                    Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.

                    Kūryba turi įtakos savęs ieškojimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami knygas, kurių herojai blaškosi kol atranda save, tarytum patys įsijaučiame į jų situacijas, gyvename kartu su jais. Tarytum, tampame Hamletu, kuris neapsisprendžia „būt ar nebūt”, arba Skirgaila, kuris renkasi tarp Lietuvos ir mylimos moters. Gyvenimo prasmės klausimas buvo svarbus jau renesanso laikais, kada Viljamas Šekspyras parašė savo garsiąją tragediją „Hamletas”. Joje pagrindinis herojus kankinasi, negalėdamas pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Vinco Krėvės - Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila” žmogaus egzistencijos, pasaulėžiūros, tragiškojo herojaus paveikslu ir draminio veiksmo įtampa taip pat yra artima Šekspyro kūrybai. Joje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą vardan Lietuvos. Abiejų veikėjų likimas yra dramatiškas ir verčiantis susimąstyti.

                    Skaitydami knygas, turime progą suprasti kokią didelę reikšmę žmonių gyvenime turi bendravimas. Yra daugybė knygų nagrinėjančių žmonių susvetimėjimo problemą. Apie tai prabyla Šatrijos Ragana savo novelėje „Irkos tragedija”, kurioje rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune, todėl ji priima sprendimą važiuoti jo ieškoti. Atvykusi į Kauną ji susiranda tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį. Šatrijos Ragana subtiliai pavaizdavo vaiko pasaulį, parodė koks svarbus yra vaikui ryšys su tėvais.

                    Skaitymas moko jautrumo, tolerancijos. Tokia yra Jono Biliūno literatūra. Jo kūriniai prabyla į sąžinę, žadina gailestį, užuojautą silpnam, skriaudžiamam, bejėgiui. Mano nuomone, tai geriausiai atspindi apsakymas „Ubagas”. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn) yra suvedamas su seneliu, kurį iš namų išvarė sūnus. Apsakyme pasakotojas jaučia „dalį amžinos vaikų kaltės” ir ragina skaitytoją taip pat ją suvokti. Savo kaltės suvokimas - būtina žmogaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama. Kitame savo apsakyme „Kliudžiau”, Biliūnas akcentuoja lemtingą šūvį, skaudžiai sugrįžusį į vaiko širdį. Iš esmės apie tą patį - apie šūvį į save, į savo žmoniškumą - Biliūnas kalba ir apsakyme „Brisiaus galas”. Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo, bėga nušovęs buvusį ištikimą namų sargą, pasenusį, niekam nereikalingą šunį. Skaitydami Jono Biliūno apsakymus, turime progą susimąstyti apie nereikalingumą.

                  Literatūra - tai vienas iš pažinimo būdų. Knygos, kaip paveikslai ar muzikos kūriniai, atlieka ne tik estetinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Skaitydami galime ne tik jausti malonumą ar atsipalaidavimą, bet ir puoselėti savo gerąsias savybes, rasti atsakymus į klausimus, kurie neduoda ramybės.

Rodyk draugams




Ar mums dar svarbus Lietuvos vardas?

                       Lietuva - mano tėvynė. Čia aš gimiau, gyvenu, mokausi. Vis didėjant emigrantų skaičiui, kylant diskusijoms dėl valdžios, kylant protestams ir matant, kokia yra jaunoji karta, Lietuvoje vis dažniau yra keliama problema, ar mums dar yra svarbi Lietuva, jos vardas. Mano nuomone, lietuviai dar nepamiršo savo šalies praeities, ja didžiuojasi ir dauguma lietuvių vis dar puoselėja patriotiškumą.

                      Skaudu, jog yra žmonių, kuriems Lietuva nieko nereiškia. Tai žmonės, niekinantys savo šalies valdžią, emigravę svetur ir net nenorintys čia grįžti. Atsiranda tokių, kurie viešai niekina Lietuvos simboliką, degina vėliavas. Jiems atrodo, kad tėvynė yra neverta meilės, jeigu ji nieko neduoda savo žmonėms. Ne vienas iš mūsų pasakytų: „Va, tau ir Lietuva, gimtinė mūsų, ir už ką ją mylėti?”. Žmonės yra nusivylę dabartine Lietuvos situacija, mažu uždarbiu. Tėvynė jiems yra antraeilis dalykas po asmeninės sėkmės. Viena lietuvė, gyvenanti Vokietijoje jau trejus metus teigia: „Nesirengiu gyventi šalyje, kurioje talentas, protas laikomas nieku, kur faktiškai tyčiojamasi iš kultūros žmonių”. Mūsų šalį palieka ir garsūs krepšininkai, nebenorintys atstovauti Lietuvai, nes užsienis jiems pasiūlė geresnes karjeros galimybes, didesnius pinigus. Tai - Martynas Andriuškevičius, Žydrūnas Ilgauskas ir daugelis kitų. Dabartinė Lietuva skiriasi nuo praėjusio amžiaus Lietuvos. Dabar žmonės rūpinasi savo gyvenimu, savąja sėkme.

                      Seniau lietuviai buvo neabejingi savo šaliai, darė viską, kad išsaugotų jos nepriklausomybę, kultūrą. Galime sakyti, jog Lietuvos kultūros pamatas buvo 1547 m. išleista Martyno Mažvydo pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas”. Poetas Justinas Marcinkevičius XX a. parašė garsią dramą „Mažvydas”, kurioje atskleidė patriotišką pagrindinio veikėjo asmenybę: „Bijau prisipažinti, kad ne Dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui”. J. Marcinkevičius teigia, jog gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą ne tik žmogui, bet ir savo šaliai. Lietuvišką patriotizmą atskleidžia ir Jurgio Zauerveino Mažosios Lietuvos himno pirmosios dvi eilutės: „Lietuvninkai mes esam gimę / Lietuvninkai mes turim būt”. XIX a. lietuvybės žadintojai buvo Simonas Daukantas, parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuviškai, Vincas Kudirka, lietuviško laikraščio „Varpas” redaktorius, Lietuvos himno autorius, poetas Maironis, tautos atgimimo dainius. Praeities Lietuva yra pavyzdys dabartiniam jos piliečiui.

                      Manyti, jog visiems neberūpi Lietuva ir jos ateitis, negalima. Manau, jog tai yra stereotipas. Daugelis žmonių myli Lietuvą, skiepija meilę ir jaunajai kartai. Visuomenė domisi politika, artėjančiais prezidento rinkimais, trokšta, kad šalyje būtų geresnis gyvenimas. Neseniai vykusios riaušės prie seimo primena kažkur girdėtus žodžius: „Patriotas turi būti visuomet pasiruošęs apginti savo šalį nuo vyriausybės”. Pernai vykęs rašinių konkursas „Laisvė ir vienybė” parodė, jog jaunimas Lietuvoje yra neabejingas bendruomenės ir valstybės reikalams. Šalyje veikia ir regioninė jaunimo organizacijų taryba „Apskritasis stalas”. Jaunimas aktyviai dalyvauja politiniame šalies gyvenime. Visus lietuvius vienija krepšinis bei futbolas. Ypatingų rungtynių metu gatvėse galime išvysti žmones, pasipuošusius LT identity dizainerių drabužiais su lietuviška simbolika. Kasmet šaliai nusipelnę žmonės yra apdovanojami. Tai - įvairūs rašytojai, kultūros žmonės, politikai ir paprasti kaimo žmonės. 2009 m. vasario 27 d. vyko „Respublikos” nacionalinių vertybių 2008″ apdovanojimai. Šiemet Lietuva mini savo vardo tūkstantmetį, pakviesiantį visose šalyse gyvenančius lietuvius švęsti drauge. Lietuva yra vieninga šalis, turinti daug ją puoselėjančių žmonių.

                      Turime stengtis išsaugoti savo šalies palikimą, skiepyti ateinančioms kartoms meilę Lietuvai, kad mums būtų gera čia gyventi ir kad mūsų šalis dar daugelį metų būtų žinoma. Lietuvos prezidentas yra pasakęs: „Lietuva - tai vardas, kuris mus skatina didžiuotis”. Stenkimės, kad taip ir būtų.

Rodyk draugams




Prisiminimai (miniatiūra)

Žmonės gyvena ir atrodo, kad labai greitai pasensta… Po gyvenimo vargų pajunti, kiek daug ir kiek mažai čia nuveikei.

Atrodo, dar taip neseniai buvai mažas, lakstei po kaimus basom kojytėm ir net nesusimąstei, kad kada nors tai taps prisiminimų dalimi. Gyvenime žmogus – tik svečias.

Viskas keičiasi, keičiamės ir mes. Vienoj gyvenimo pusėj mes jauni ir gražūs, o kitoj - jau seni, su raukšlėmis ant veido. O vėliau, peržvelgus gyvenimo puses, lieka tik prisiminimai. Atrodo, kad tik jie ir jungia mūsų gyvenimą. Praeitį, dabartį ir ateitį…

Gyvenimas – tik vienas, reikia mokėti jį gražiai nugyventi, kad vėliau, atvertus gyvenimo knygą, būtų ką prisiminti…Kažkuo pasidžiaugti, dėl kažko – paliūdėti.

Rodyk draugams




Mano vaikystė

Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Mano vaikystė buvo turininga, pilna meilės bei supratimo ir, be abejo, nerūpestinga.

Savo vaikystę praleidau turiningai. Ne tik dėl to, kad to norėjo tėvai ar seneliai, bet ir aš pati troškau pažinti pasaulį. Kartu su šeima vykdavome į Klaipėdą, kur gyvena mano seneliai. Džiaugsmingai laukdavau, kada senelis kur nors nusives ir parodys tai, ko dar esu nemačiusi. O štai, nuvykusi pas tetą, išversdavau visas knygų lentynas, labai mėgau skaityti. Vaikystėje svajojau apkeliauti visą pasaulį, gal net nuskristi į mėnulį, pažinti svetimų šalių kultūrą, papročius. Bet tai ir liko svajone, nes dar neteko pabuvoti svetur. Visa tai, ką sužinojau vaikystėje, buvo lyg pagrindas mano protui ir tolimesniam jo vystimuisi.

Vaikystėje buvau mylima, man netrūko dėmesio ir šilumos. Tėvai visada manimi rūpinosi, seneliai globodavo per atostogas. Nors jaučiausi mylima, netapau išpuikusia, kaip dažnai tokiais atvejais nutinka. Labai laukdavau Kalėdų, kada susiburdavo visi artimieji. Man Kalėdos siejasi su meile, ramybe. Artimųjų būryje pasijusdavau labai jaukiai. Kaip ir visi vaikai, ypač laukdavau dovanų, įteikiamų su didele meile, o Naujųjų metų naktį sugalvodavau norą, kad šiais metais visi žmonės būtų dar laimingesni. Vaikystėje labai svarbu jaustis mylimu ir globojamu.

Mano vaikystė nebuvo jau tokia ir rami, ji taip pat buvo be galo linksma ir nerūpestinga. Pamenu, kaip būdami visai maži, mes su broliu lakstydavom po sodą tarp medžių ir manydavom, kad medžiai – tai mūsų namai. Visi veiksmai būdavo neapgalvoti ir tokie juokingi. Kartą susikroviau į kuprinę visus, mano manymu, reikalingus daiktus ir patraukiau link sode tada buvusio ežerėlio. Tai buvo lyg pabėgimas iš namų. Svajojau kažkur nukeliauti ir paiškylauti, gal net ir nakvoti… Tačiau mano kelionė labai greitai baigėsi, nes baigėsi maistas, o aš buvau tokia alkana… Dabar visa tai kelia juoką, o kartu ir džiaugsmą, nes visi šie prisiminimai dar ilgai išliks atmintyje, o juos prisiminusi galėsiu plačiai nusišypsoti.

Žinau, kad vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Džiaugiuosi ir galiu drąsiai teigti, kad mano vaikystė buvo pats įsimintiniausias gyvenimo tarpsnis.

Rodyk draugams




Už ką mylime tėvynę

                      Lietuva yra mūsų tėvynė. Čia mes gimėme ir augame. Kiekvienas lietuvis turėtų mylėti, branginti ir didžiuotis savo tėvyne. Aš myliu Lietuvą, nes ji yra be galo gražus kraštas, turintis daugybę gražių švenčių tradicijų, kurių daugumos laikomasi dar iki šiol, ir už tai, kad mūsų kalba yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų.

                      Lietuva yra labai gražus kraštas. Beveik trečdalį viso šalies ploto užima miškai, iš kurių labiausiai paplitę yra spygliuočių miškai. Lietuvoje stiprumo ir tvirtumo simboliu yra laikomi ąžuolai. Seniausias Lietuvoje augantis ąžuolas – Stelmužės ąžuolas, esantis Zarasų rajone. Jo amžius apie 1500 metų. Taip pat Lietuvoje gausu upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į Baltijos jūrą. Pati gražiausia Lietuvos upė – Dubysa. Lietuvos kraštovaizdis yra vertinamas ne tik lietuvių, bet ir užsienio turistų.

                      Lietuviams nuo seno svarbios ne tik šeimos, bet ir kalendorinės šventės, kurių metu žmogus įsitraukia į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Pati svarbiausia tradicinė metų šventė yra Rasos. Rasos savo esme, visais savo papročiais yra senovinio baltų tikėjimo palikimas. Rasoms būdingos pagoniškos apeigos – vainikų pynimas ir plukdymas, saulės patekėjimo laukimas ir t.t. Kitos svarbesnės tradicinės Lietuvos šventės yra Velykos, Žolinė, Visų Šventųjų diena, Kalėdos, Trys karaliai, Užgavėnės, Sekminės ir kitos.

                      Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Šiuo metu ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Jai būdingos išlaikytos senovinės gramatinės formos, morfologinės ypatybės, kurios archajiškumo požiūriu leidžia apie ją kalbėti kaip apie lygiavertę lotynų ir senajai graikų kalbai. Lietuvių kalbos gramatinės formos itin artimos ir panašios į visų senųjų indoeuropiečių kalbų formas (o kartais – ir dar senoviškesnės).

                      Didžiuojuosi, kad mano tėvynė yra Lietuva. Meilė savo gimtajam kraštui yra labai svarbi. Turime išsaugoti mūsų kraštui būdingas tradicijas ir kalbą, tausoti ir prižiūrėti gražųjį Lietuvos kraštovaizdį. Tik taip išugdysime ir ateinančioms kartoms meilę Lietuvai.

 

Rodyk draugams